tę

1 tę̃ (dial.) adv. NdŽ, KŽ, LzŽ, LD81(Šk), Pv, Drsk, Mrk, Sn, tę́ LD81(Škn); M, Ak, L žr. 1 ten: 1. Nė aš tę̃ buvau, nė aš tę̃ ką mačiau LKT226(Plm). Nu, aš tę̃ ilgai nebuvau, aš jau pareinu LKT184(Raud). Tai jau tę̃ blogiausias laikas – visi nuliūdę plaukė LKT185(Vl). Čia šalta, tę̃ šilta Vlkv. Gyvenam tę̃, kur nuo amžių gyvenę LKT211(Lbv). Išvažiuoji [iš ligoninės], kur susitiksim – a tę́ (danguje)? Jd. Tę smarkus namas bus Lkš. Tę̃ ir vilkų yra Prn. Anais laikais tę kiaules ganydavo, tai Kiaulvadžiais pramanė Erž. Nunešk gūžton padėlį, tai geriau tę̃ dės vištos Al. Tę, už Nemuno, sesuva gyvena Btr. Ir kur kojos nekelsi, tę̃ lietuvį sutiksi Dg. Jaunas tai kur nuejo, tę̃ gerai jiem Kpč. Iš karto dar tas tę matė, tas tę matė (iš namų išėjusią moterį), o paskui ir nebegrįžo Vlk. O mūs tę̃ jau buvo gal koki penkiolika Pns. Tę anmušta kuolai LKKXIII27(Grv). Ką tu tę palikai? Arm. Tę dūdent moka dauges kap čia Šlčn. Nežinau, ką aš tę̃ dirbau Cs. Tę̃ an kelmo pasisėdęs, pasidėjo valgyt Jrk28. O kur tik viena seselė, tai tę̃ tik viena skrynelė DrskD21. Paukštute lakštute, ką tu tę̃ palikai? (d.) Btrm. Pradėjo visi kaip gali žemę ir šę, ir tę perkasinėtie Tat. Trokštu tę būti Mž200. ^ Kur gyveni, tę ir rūpi Sl. Pešk iš delno plaukus, jeigu jų tę nėra LTR(Kš). Kur miela – tę akes, kur sopa – tę rankos Vlk. Kur tėvas, tę̃ ir vaikai Šlčn. Kur trumpa, tę̃ trūksta Rmš. Tę̃ gerai, kur mūs nėra, kur tik mes – tai vis ledoka (negerai) Pls. Kur šuva laka, tę̃ ir loja Ds. 2. Pžrl, Drsk Skurlius tuos pasitaisė i nulėkė tę̃ Čk. Šę lėkęs, tę̃ lėkęs, nėra kas daryt! Šn. Kada lenkai tę̃ nuėjo, viskas buvo tę tuščia Smln. Bėgu tę̃, bėgu tę̃, rodos, visur suras Kt. In tę̃ [pelkės] duodasi (krypsta, traukiasi) Klvr. Iš tę̃ kai važiuoji, tai tik beržai i pelkės Jrb. Kap sau nori, o aš tę neisiu Knv. Kur tu čia ieškai, eik an tę̃, padabok, tai rasi Nč. Palinkę rugiai in tę̃, tai in tę̃ ir varom Vvs. Mudu josim abudu in tę, kur aš [gyvenu] LB161. Sau dūmelę susdūmojau, kur ketinau, tę nujojau DrskD43. Ir pereikite šę ir tę, nog vienų vartų kitumpi BB2Moz32,27. Iž tę ateis sūdytų gyvų ir mirusių DK23. ^ Iš kur vėjas pučia, an tę̃ i linksta Pšš. Šę lindęs, tę̃ lindęs, šę lindęs, tę̃ lindęs (imituojamas varpelio balsas) Gž. ║ nurodant laiko kryptį: Viena diena ar šę, ar tę̃, pagulėsiu [ligoninėje] Ldvn. Tę̃ link gal ir ateisiu Skr. Tę linkui ir karvę nusipirksim, dabar ir ožkos užteks Trg.

◊ tę̃ ir tę̃ sakoma, nenorint kartoti ar pasakyti žinomos vietos: Vaikai pasakė, ka tę̃ ir tę̃ mūsia namai Lz. kad (tegù) jį̃ (jas, tavè, tù…) tę̃ [kur̃] sakoma nepiktai keikiant: Tegù jas tę̃, ką tos stirnos iškados daro! PnmŽ. Tas lytus, tegu jį tę̃ kur! PnmŽ. Kad tu tę̃ kur – jau aš negerai parašiau! Snt. O kad tu tę̃: dienos vidury i girtas vartose Jrb. O kad tave tę kur! Db.